Su meile Nidoj
Sekančioje viena po kitos kelionėje Azijoje keliautojai domėdavosi, kaip ilsiuosi ir kokį kelią pasirenku savo atostogoms. Daugelis klausdavo, ar kelionių vadovas laisvalaikio metu taip pat keliauja, o gal „nebekiša“ nosies iš namų. Kiekvieną kartą ieškodama atsakymo prisimindavau atostogų patirtis. Tarp kelionių su grupėmis, pasilikus Azijoje skrisdavau į nepažintas šalis, važiuodavau autobusu naktį taupant laiką ir mokestį už nakvynę. Sugrįžus namo pramiegodavau 24 valandas, vėl ruošdavausi naujoms kryptims ir kelionėms. Skirdavau laiką artimiems, mylimiems, sau ir ramybės pojūčiui. Jį atrasdavau pabėgimo į Nidą metu. Apie atostogų Nidoje patirtis noriu papasakoti daugiau. Jos yra apgaubtos nostalgijos dėl praleistų vaikystėje dienų ir pripildytos potyrių, susijusių su kerinčia gamta, pajūrio oru ir vis dar gyvais pasakų burtais.
Man kelionės į Nidą pradžios taškas – Senoji perkėla, priimanti ir išlydinti keleivinius keltus į Kuršių Neriją. Čia akys krypsta į laukimo momente sustingusias ir svajingas skulptūras. Tolumoje moja bronzinis berniukas su šuniuku, o šalia mergaitė siunčia bučinį. Kelte visada pasitinka pirmųjų atostogų šauklių klyksmas – žuvėdros, sklandančios virš Kuršių marių. Vėliau – nuostabus kelias tarp Kuršių marių ir Baltijos jūros, išdegusių ir žaliuojančių pušynų, grėsmingų kormoranų ir kitų prabėgančių laukinių gyvūnų. Važiuojant palydi raganų kalnas, atgijusių medinių skulptūrų parkas Juodkrantėje, mirusios kopos (paslaptingi, užpustyti Naglių kaimai) ir ramios, jaukios, mažulytės Pervalkos, Preilos gyvenvietės. Vingiuojantis, gamta alsuojantis kelias atveda iki Nidos autobusų stoties.
Ji įsikūrusi miestelio centre. Vasarą Nida pripildyta atgyjančiomis nakvynių ir poilsio vietomis. Teko išbandyti įvairiausius variantus. Keista, bet mylimiausias – Purvynės gatvelėje. Vieta atokesnė, nutolusi nuo Nidos miestelio centro kelis kilometrus. Iki Purvynės gatvelės galima nueiti arba nuvykti dviračiu, pasirinkus vieną gražiausių takų šalia Kuršių marių. Ėjimas čia ankstyvą pavasarį, kada į Nidą nebeplūsta poilsiautojų minios, tarsi meditacija. Marių vanduo dvelkia ramybe. Apie nutilusias gitaros stygas primena Vytauto Kernagio skulptūra. Pakrantėse buriuojasi baltos gulbės, primenančios siurrealistinį paveikslą. Tai tobula realybė Kuršių Nerijoje.
Priėjus Purvynės gatvelę pasitinka spalvingi namukai. Mano mylimiausias – šalia pušyno, slepiančio vėjo pasakas, kur laukia kiti takai iki nesibaigiančios, sugeriančios mintis ir jausmus, artimos sielai Baltijos jūros.
Nida stebuklinga. Nepaprastas jausmas užklumpa žvelgiant į Jeano-Paulio Sartre’o skulptūrą. Ji ant Parnidžio kopos, atkurianti ėjimą į švelnaus gelsvumo smėlynus ir bylojanti apie filosofo įspūdį Nidoje: „Jaučiuosi, lyg stovėčiau rojaus prieangyje“.
Kita patirtis aplankant etnografines kapinaites Nidoje ir jose išlikusius krikštus, vienus seniausių paminklų Lietuvoje, atkuriančius mitologinio pasaulio medžio įvaizdį. Trečiasis stebuklas – mėnesiena Kuršių mariose, mėnulio takas iki pat kojų ir tūkstančiai žvaigždžių danguje.
Tikiu, kad kiekvienas atranda savo Nidą. Ar tai švyturio vienatvė, pasislėpęs takas pušyne, ar kita.