Svajonės apie kitą pasaulio kraštą ir jo paieškos
Kuriant pirmąjį įrašą prisiminiau garsųjį Žiulį Verną. Tai vienas iš autorių, atrakinęs pasaulį paauglystėje, pasakojantis apie egzotinius tolimus kraštus, kuriuose taip niekada ir neapsilankė. Knygos pavadinimas ir idėja “Aplink žemę per 80 dienų” – skambi tarsi manifestas ar iššūkis, skatino atrasti, patirti mažus ir didelius stebuklus. Daugelio keliautojų pirmasis žingsis slypi žodžiuose noriu pamatyti, nuvykti, svajoju apie ir kt. Mano – ne išimtis. Ilgainiui svajonių pamatyti įvairiausias pasaulio vietas vis daugėjo, paieškas nepažintų kraštų keitė atradimai, pažįstamas vietas – naujas žvilgsnis į jas.
Kartą išgirdau fantastišką pasiūlymą nuvykti iki švyturio Tenerifėje, primenančio pasaulio kraštą. Laukiau šios išvykos. Kuteno vidinis smalsumas, vaizdiniai pamirštos turistų vietos ir žemės pabaigos, besitęsiančios į vandenyną. Deja, nutiestas asfaltuotas kelias dėl didėjančio lankytojų skaičiaus, įkurtos apžvalgos aikštelės ir minia tauškančių žmonių “sunaikino” vieną pirmųjų vilčių atrasti ypatingą erdvę.
Šiandien permąstydama pirmuosius kito pasaulio krašto patyrimo pojūčius išskirčiau vietas, kurios priverčia stabtelėti ir susimąstyti, sustabdyti gyvenimo tėkmės sekundę. Čia atsirastų ilgiausias pasaulyje ugnikalnių kelias La Palmos saloje – “Ruta de los Vulcanos”. Tai vieta, persismelkusi juoda vulkaninių uolienų ir žalia kanarinių pušų spalvomis, pakerinti jų ryškumu, nesibaigiančiu, rodos beribiu tobulu kontrastu ir ramybės tyla.
Taip pat Tenerifės Mascos tarpeklio – “Barranco de Masca”, paslėptas takas pačių kalnų viduryje. Turbūt neįmanoma apsakyti pojūčio eiti šalia bedugnės. Keista, nė vieno lašelio baimės jausmo, greičiau neaprėpiama laisvė šalia sklandančių Kanarų salų erelių.
Ir trečioji vieta – laukinis paplūdimys Gran Kanarijoje, “Playa de Gui Gui”. Norint jį pasiekti, laukia 3 – 5 valandų kelionė kalnuotu masyvu, išsipuošusiu pavojingaisiais kaktusais – Opuntia ficus – indica. Po šios kelionės – fantastiškas juodo smėlio paplūdimys ir sutemus vandenyne tūkstančiai švytinčių lyg žvaigždės danguje planktonų. Norėčiau sugrįžti į “Playa de Gui Gui”. Bet ar sugrįžus vėl pavyktų pajusti tą patį? Sunku atsakyti. Pirmuosius kito pasaulio krašto pojūčius keitė nauji, keitėsi suvokimas apie tai.
Vienas iš realių daiktų, atspindinčių paieškų kelionėse gausą, – pasas. Jame per kelerius paskutiniuosius metus atsirado kelios dešimtys įvairių šalių antspaudų, keliavimo istorijos pėdsakų. Pirmasis įrašas – Singapūro, skambiai pavadintu “Liūto miestu”. Šis miestas-valstybė pirmoji mano pažintis su Azija, su kitu pasaulio kraštu tikrąją to žodžio prasme. Ilgai nesvarstydama Singapūro simboliu išskiriu “Gardens by the Bay” supermedžių šviesų ir muzikos šou. Reginys trunka 15 minučių. Futuristiniai supermedžiai – geležinės konstrukcijos, kai kurios siekiančios 50 metrų aukštį, apaugintos tropiniais augalais, sužimba įvairiausiomis besikeičiančiomis, žėrinčiomis spalvomis. Taip kuriama ateities pasaka. Tik šįkart žmogaus.
Po pirmosios kelionės į Singapūrą, sekė kiti kraštai. Šalių daugėjo, atsirado panašumų. Taivanas tapo tarpine erdve tarp Japonijos ir Hon Kongo, Šri Lankoje atsirado Indijos užuomazgų, o El Nido įlanką Filipinuose nepajusdama palyginau su Halongo įlanka Vietname.
Teko ne kartą sugrįžtį į tas pačias Azijos šalis ir vietas. Tačiau nepamiršau pirmojo karto įspūdžio, menančio kitą pasaulio kraštą. Jei sugrįždavau po pusės metų, laukdavau kaip vaikas akimirkos, kada išvysiu gamtos ar kultūros stebuklą, pasislėpusį Azijoje. Palavano saloje keliaujant iš Puerto Princesos į El Nidą, likus keliems kilometrams iki paplūdimio “Los Cabanos”, suspurdėdavo širdis, žinant, kad tuoj atsivers vaizdas į išsibarsčiusias beribiame vandenyne, stačiomis uolienomis pasidabinusias salas, pasaulio amžinumo gaudant kiekvieną vakaro saulėlydį reliktą.
Kiekvienas sugrįžimas į tas pačias šalis atnešdavo naujus atradimus. Galbūt dėl to, kad būdavo sutikti skirtingi žmonės, kurie išmokė pažvelgti į tuos pačius dalykus naujomis akimis ar atrasti dar nematytus. Taip atsitiko su Baliu. Mažytė salelė atvėrė, rodos, neišsemiamą šaltinį objektų ir patirčių. Nesibaigiantys kriokliai, kviečiantys ne tik pasigrožėti, bet būtinai išsimaudyti ir atsigaivinti bei tūkstančiai tikėjimo apgaubtų šventyklų, iš kurių pačios gražiausios, susiliejusios su gamta atidengdavo negirdėtas ir spalvingas istorijas bei pasakojimus. Vis dėlto sugrįžimas nors malonus, nors lydimas naujų atradimų, neatpirko noro ir svajonių apie dar nematytą, dar nepatirtą, pasaulio krašto ieškojimą.
Nežinau, ar ateis metas, kada atrasiu žemės lopinėlį, kuriame sustosiu ir pasakysiu, kad čia mano pasaulio kraštas. Tačiau drąsiai galiu pasakyti, kad pojūčiai atradus neregėtą ir nematytą priverčia stabtelėti, o kiekviena iš akimirkų neatsiejama nuo žmonių, keliaujančių kartu, netikėtai sutiktų dienos ar gyvenimo kelionėje.
