Hanoveris – nuobodusis Vokietijos miestas?

Hanoveris – žemutinės Saksonijos sostinė. Jis nepatenka į lankytinų vietų aukštumas, neretai turistų aplenkiamas, įvairiausiuose tinklaraščiuose įvardijamas nuobodžiu. Visgi, Hanoveris vienas žaliausių Vokietijos miestų,  išsiskiriantis žavingais parkais; spalvingomis istorijomis persmelktais lankytinais kampeliais; įvairiais sporto ir kultūriniais renginiais bei gausia restoranų pasiūla. 

Miestas buvo įkurtas viduramžių laikais šalia Leinės upės, vieno pagrindinių susisiekimo ir prekybos šaltinių. Jis plėtėsi, garsėjo savo ryšiais su Didžiąja Britanija ir Airija. 17 a. į Hanoverį persikėlė Brunsviko-Liunebergo kunigaikštis, kurio elektoriai tapo Didžiosios Britanijos monarchais. Vėliau miestas tapo Prūsijos dalimi. Atslinkus antrajam pasauliniam karui net 90% centro išgyveno griūtį.

Šiandien Hanoveris iš naujo atradęs savo identitetą. Monumentai; atstatyti statiniai; moderni architektūra; paslaptingos, istorijos tėkmę saugojančios vietos patraukia dėmesį. Čia verta apsilankyti ir praleisti dieną ar dvi tyrinėjant. Viena iš galimybių aplankyti miestą – raudonoji gija. Tai – 4200 m. takas, pažymėtas raudona linija, nusidriekęs per Hanoverio centrą. Lankytojai kviečiami eiti maršrutu ir susipažinti su kiekviena pakeliui esančia stotele. Pirmasis šios raudonosios gijos sustojimas – turizmo informacijos centras, kuriame galima įsigyti maršruto knygelę su žemėlapiu ir kiekvienos stotelės aprašymu

Šį kartą pasidalinsiu dienos įspūdžiu žemutinės Saksonijos sostinėje. Tik atvykus į miestą pasveikina Ernestas Augustas, pirmasis Hanoverio karalius, valdęs 19 a. Jo paminklas – raitelio statula, šalia geležinkelio stoties, viena iš susitikimų vietų, gyventojų pamėgta vadinti – „po uodega“. Paėjus kelius žingsnius plačia miesto gatve išnyra garsusis istorinis laikrodis, Kropcke. Tai – miesto įžymybė. Šioje vietoje susikerta miesto metro linijos. Daug miesto gyventojų ir lankytojų užuot susitikę „po uodega“ jau šimtmečius susitinka prie Kropcke. Hanoverio širdis plaka Kropcke laikrodžiu ritmu.

Netoli garsiojo laikrodžio Kropcke akį patraukia klasikinės architektūros Hanoverio Operos teatras, pastatytas 19 a. kaip karališkasis dvaro teatras, atidarytas Mozarto „Figaro vedybomis“.

Vinguriuojant Hanoverio miesto gatvelėmis pakeri Aegidien bažnyčia. Išlikę langai žvelgia į sugriautą per karą ir nebeatstatytą vidinę erdvę. O  apaugusios vijokliais sienos, alsuoja paslaptimi ir rimtimi. Aegidien bokšte suskamba aikos varpas.

Į vieną iš pagrindinio miesto simbolių – naująją miesto rotušę, palydi lankininko skulptūra, kurio strėlė nukreipta į  miesto mero kabinetą. Naujoji miesto rotušė – žavingas neorenesanso stiliaus statinys. Viduje įspraustu liftu galima pakilti apie 43 m. į apžvalgos aikštelę, nuo kurios giedrą dieną atsiveria vaizdas ne tik į žaliąjį rotušės parką ir tolėliau plytintį Masch parką, bet ir į Harz kalnus.

Hanoverį sunku įsivaizduoti be menininko, Niki de Saint Phalle ir jo kūrinių – „Nanas“. Tai – didelių, ryškiaspalvių, jausmingų moterų, šokį primenančiomis pozomis, skulptūros. Šalia jų šeštadieniais vienas seniausių ir garsiausių Vokietijoje blusturgis.

Priešais „Nanas“ šalia Leinės rūmų, prisiglaudęs nuostabusis Hanoverio senamiestis. Kiek istorijų ir pasakojimų jame glūdi. Paklydimas senamiestyje veda į džiuginančius atradimus. Tai – nuostabi vieta pažinties su Hanoveriu pratęsimui ir trumpam atokvėpiui. 

Verta pratęsti dienos įspūdžius Hanoveryje ir pasilikti ilgėliau, aplankyti karališkuosius didingus Herrenhausen sodus.