Kelionė į Plitvicos ežerus
Plitvicos ežerų nacionalinis parkas – viena įspūdingiausių Kroatijos gamtos vietų. Šis kraštas nuo seno garsėja savo nenuspėjama gamta ir tankiais miškais, kurie iki šiol išlaikę laukinį grožį.
Į Plitvicos ežerų nacionalinį parką galima nuvykti iš Kroatijos pakrantės arba iš sostinės Zagrebo. Kelionė iš Zagrebo trunka apie 3 valandas, o pakeliui verta sustoti vaizdingame Rastokės kaimelyje.
Rastokė dažnai vadinama mažaisiais Plitvicos ežerais. Čia Slunjčicos upė susilieja su Korana ir sukuria įspūdingą krioklių bei nedidelių ežerėlių tinklą.
Kaimelis garsėja ne tik senoviniais vandens malūnais, bet ir legendomis apie laumes, kurios, pasak vietinių, naktimis pasirodydavo prie upių ir krioklių. Sakoma, kad jų mėgstamiausia vieta buvo Laumių krioklys, kurio sidabriškai žvilgantis vanduo primena ilgus laumių plaukus. Šis jaukus kaimelis tampa puikia įžanga į pažintį su Plitvicos ežerais.
Vos apie 15 minučių kelio nuo Rastokės pasiekiamas Plitvicos ežerų nacionalinis parkas. Jo didybė išties stulbina – telkiasi daugiau nei 90 krioklių, urvų, požeminių ertmių ir tankių miškų kraštovaizdis. Kasmet parkas pritraukia daugiau nei milijoną lankytojų.
Plitvicos ežerų nacionalinį parką sudaro dvi pagrindinės dalys – Aukštutiniai ežerai (pasiekiami per antrąjį įėjimą) ir Žemutiniai ežerai (prie pirmojo įėjimo).
Čia įrengta daugybė takų. Mediniais takeliais vingiuojama virš vandens, todėl susidaro įspūdis, kad einama pačiais ežerais – tai nepakartojama patirtis.
Žemutinių ežerų pabaigoje stūkso aukščiausias parko krioklys, siekiantis net 78 metrų aukštį.
Tuo tarpu Kozjak ežeras yra didžiausias ir giliausias visoje ežerų sistemoje: jo plotas siekia 82 hektarus,
Šalia įrengta jauki žalioji poilsio zona bei keli restoranai, todėl tai puiki vieta sustoti pietums.
Iš čia laiveliais plaukiama į Aukštutinių ežerų teritoriją – tai ramus ir atokvėpio suteikiantis kelionės etapas, leidžiantis persikelti į kitą parko dalį.
Visas parkas žavi nepaprasta vandens spalvų kaita – jame yra 16 tarpusavyje susijusių ežerų, kurių atspalviai nuolat keičiasi nuo žydro iki smaragdinio ar turkio. Šį reiškinį lemia saulės šviesa ir vandenyje esantys mineralai, kurie kiekvieną akimirką sukuria vis kitokį gamtos paveikslą.
